Sustabdytas kadras
Sustabdytas kadras arba stop kadras (angl. stop motion) – animacijos technika, kurios pagalba fiziškai manipuliuojami objektai atrodo, jog juda patys. Objektai yra judinami mažais žingsniais tarp individualiai fotografuojamų kadrų. Sudėjus nufotografuotus kadrus į vieną nuoseklią seką, sukuriama tikro judesio iliuzija. Lėlės su judinamomis jungtimis arba plastilininės figūros labai dažnai naudojamos stop kadro technikos animacijoje dėl lengvo jų keitimo. Stop kadro animacija, kurioje naudojamas plastilinas, vadinama plastilinine animacija (angl. clay animation arba claymation). Ne visoms stop kadro technikos animacijoms reikalingos figūros ar modeliai; daug filmų naudodami šią techniką pasitelkia žmones, buitinę techniką ir kitus daiktus, kad sukurtų komedijos efektą.
Terminologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Terminas stop motion susijęs su animacijos technika, dažnai rašomas su brūkšneliu, stop-motion. Abu ortografiniai variantai, su ir be brūkšnelio, yra teisingi, bet terminas su brūkšneliu, turi kitą reikšmę, kuri nėra susijusi su animacija ar kinu: „įrenginys skirtas automatiškai sustabdyti mašiną ar variklį, kai kas nors nutinka ne taip.[1]
Stop kadro technikos animacija dažnai painiojama su time lapse, kur natiurmortinės gyvosios aplinkos fotografijos fotografuojamos reguliariais intervalais ir sukomponuojamos į vientisą filmą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sustabdyto kadro technikos animacija prasidėjo filmuose. Ši technika buvo naudojama siekiant parodyti objektus tarsi paveiktus magijos. Pirmuoju šios technikos pavyzdžiu galima laikyti Albert E. Smith ir J. Stuart Blackton „The Humpty Dumpty Circus“ (1897 m.), kuriame žaisliniai akrobatai ir gyvūnai vaizduojami kaip gyvi objektai. 1902 m. filmas „Fun in a Bakery Shop“ naudojo judesio stabdymo techniką „šviesos formavimui“ (angl. lightning sculpting) pavaizduoti. Prancūzų kilmės triukų filmų (angl. trick film) meistras Georges Meiles panaudojo sustabdyto kadro techniką trumpametražio filmo pavadinimo raidėms judinti, tačiau vėliau šios technikos nevystė. Kitas šią techniką panaudojęs buvo J. Stuart Blackton filme „The Haunted Hotel“ (1907 m.), kuris po išleidimo susilaukė didžiulio žiūrovų dėmesio. Ispanas Segundo de Chomón (1871–1929), naudodamas panašias technikas kaip Blackton, tais pačiais metais išleido filmą „El Hotel Eléctrico“. 1908 m. pasirodė ir „A Sculptor’s Welsh Rarebit Nightmare“ bei Billy Bitzer „The Sculptor’s Nightmare“. Italų animatorius Roméo Bossetti 1912 m. filme „The Automatic Moving Company“ žiūrovus sužavėjo tour-de-force objekto animacija. Europoje stop motion techikos pionierumi yra laikomas Vladislovas Starevičius (1892–1965), sukūręs tokius filmus kaip „Gražioji Lukanida“ (1910 m.), „Lucanus Cervus“ (1910 m.), „Laumžirgis ir skruzdėlė“ (1911 m.).
Vienas iš pirmųjų plastilino arba molio animacijos (claymation) filmų buvo „Modelling Extraordinary“ pasirodęs 1912 m. 1916 m. gruodį ekrane pasirodė ir pirmieji epizodai iš 54 Willie Hopkins serijų „Miracles in Mud“. Taip pat tų pačių metų gruodį pirmoji animatorė moteris, Helena Smith Dayton, pradėjo eksperimentuoti su plastilinu naudodama sustabdyto kadro techniką ir 1917 m. išleido savo pirmąjį filmą, William Shakespeare „Romeo ir Džuljeta“ adaptaciją.
Kitas gerai žinomas to meto animatorius buvo Willis O‘Brien (taip pat žinomas kaip O’bie). Jo žinomiausiu filmu tapo „The Lost World“ (1925 m.), tačiau labiausiai animatorius buvo įvertintas dėl indėlio į 1933 m. išleistą filmą „King Kongas“, kuriame didelė dalis filmo buvo pavaizduota tik sustabdyto kadro technikos dėka.
O’Brien protežė Ray Harryhausen sėkmės susilaukė Holivude. Besimokydamas iš O’Brien filme „Mighty Joe Young“ (1949 m.), Harryhausen kitus tris dešimtmečius kūrė efektus tokiems sėkmingiems ir įsimintiniems filmams kaip „It Came From Beneath The Sea“ (1955 m.), „Jason and the Argonauts“ (1963 m.), „The Golden Voyage of Sinbad“ (1974 m.), „Clash Of The Titans“ (1981 m.).
1940 m. automobilių dalių tiekėjo „Autolite“ reklaminiame filme buvo panaudota sustabdyto kadro animacija. Skambant Franz Schubert „Military March“ buvo atvaizduojami senieji įmonės „Autolite” fabrikai. Sutrumpinta versija buvo naudojama televizijos reklamai, ypatingai 1950 aisiais CBS programoje „Suspense“, kurią rėmė „Autolite“.
1960–1980 metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Septintame ir aštuntame dešimtmetyje nepriklausomas molio, plastilino (clay animation) animatorius Eliot Noyes Jr. ištobulino „laisvos formos“ plastilino animaciją Oskarui nominuotame 1965 m. filme „Clay“ (arba „The Origin of Species“). Sustabdyto kadro animaciją jis taip pat naudojo smėlio vaizdavimui ant stiklo muzikiniame animuotame filme „Sandman“ (1975 m.).
1975 m. filmų kūrėjas bei plastilino animacijos kūrėjas Will Vinton bendradarbiaudamas su skulptoriumi Bob Gardiner sukūrė eksperimentinį filmą „Closed Mondays“, tapusį pirmuoju sustabdyto kadro filmu, pelniusiu Oskarą. Will Vinton tęsė savo sėkmingus eksperimentus, jo sukurti trumpametražiai filmai „The Great Cognito“, „Creation“ bei „Rip Van Winkle“ buvo nominuoti Akademijos apdovanojimams. 1977 m. jis taip pat išleido dokumentiką apie savo kuriamos animacijos gamybą ir stilių, pavadindamas ir dubliuodamas šį filmą „Claymation“. Greitai po išleidimo šis terminas tapo išskirtiniu Vinton ir komandos firminiu ženklu, atskiriančiu nuo kitų plastilino, molio animacijos kūrėjų. Nors claymation terminas vis dažniau imtas vartoti visiems plastilino, molio animacijos ar sustabdyto kadro filmams apibrėžti, tačiau išliko kaip prekės ženklas, šiuo metu priklausantis „Laika Entertainment“ korporacijai.
1977 m. olandų-kanadiečių kilmės animatorius Co Hoedeman išleido Oskarą pelniusį filmą „The Sand Castle“, panaudodamas smėliu padengtas lėles. Jis buvo vienas iš daugelio kūrėjų, kuriuos rėmė nacionalinė Kanados filmų taryba (angl. National Film Board of Canada), jau keletą dešimtmečių rėmusi animatorius. Vienas iš NFB remiamų buvo ir Norman McLaren skatinęs animatorius eksperimentuoti su kūrimo technikomis. Žymus tarp pasekėjų buvo Jasques Drouin, animaciją kūręs smeigtukų ekrano (angl. pinscreen animation) pagalba, šį įrankį jam padovanojo Alexandre Alexeieff ir Claire Parker, kurie šią techniką ir išvystė.
Italas Francesco Misseri, 1978 m. sustabdyto kadro animacijoje pasižymėjo filme „Quaq Quao“ panaudojęs origami techniką, plastilinine „The Red and the Blue“ animacija ir plastilininiais kačiukais, tapusiais televizijos vaikų šou „Mio and Mao“ veikėjais. Kitas Europoje garsus sustabdyto kadro animacijos serialas buvo 1979 m. ekranizuotas Tove Jansson „The Moomins“ (taip pat žinomas kaip „The Fuzzy Felt Moomins“, Lietuvoje kaip „Troliai Mumiai“), kurį prodiusavo „Film Polski“ ir „Jupiter Films“.
John Hardwick ir Bob Bura žinomi kaip svarbiausi ankstyvieji britų televizijos laidų animatoriai, vienas žymiausių jų darbų – „Trumptonshire“ trilogija.
„Disney“ studija taip pat eksperimentavo su sustabdyto judesio technikomis. 1978 m. televizijoje specialioje laidoje (angl. TV special), išleistame „Mickey Mouse“ 50-ties metų sukakčiai paminėti skirtame epizode „Mouse Mania“ pirmą kartą „Disney“ istorijoje buvo panaudota sustabdyto kadro animacijos technika, kuriai režisuoti buvo pakviestas nepriklausomas animatorius Mike Jittlov. Jis taip pat išleido įspūdingų reklaminių epizodų 1979 m. „Disney“ studijos leidžiamam filmui „The Black Hole“. Pavadintas „Major Effects“ Jittlov‘o darbas išsiskyrė kaip įspūdingiausia specialios reklaminės laidos dalis. Kitais metais jis išleido filmuotą medžiagą specialiai 16 mm filmų juostų kolekcionieriams, trumpametražį filmuką pavadindamas „The Wizard of Speed and Time“. Vėliau kartu su keturiais kitais keletą technikų naudojančiais animuotais filmais, trumpametražių rinkinys peraugo į taip pat pavadintą jau pilnametražį filmą. Demonstruojantis beveik visas animacijos technikas bei parodydamas darbą su jomis, filmas 1987 m. pasiekė teatrus, o 1989 m buvo pasiekiamas ir video formate.
Nuo 1980 m. iki šių laikų
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Devintame ir dešimtame dešimtmetyje kino studija „Industrial Light & Magic“ dažnai naudodavo stop kadro animacijos būdą tokiuose filmuose, kaip, pavyzdžiui, originali „Žvaigždžių karai: epizodas IV - nauja viltis“, Tauntaunai ir AT-AT mašinos epizode „Žvaigždžių karai: epizodas V - imperija kontratakuoja“, AT-ST mašinos „Žvaigždžių karai: epizodas VI - džedajaus sugrįžimas“ – visos scenos sukurtos pasitelkiant stop kadro technikos animaciją, kai kurios – Go film techniką. Daugybėje kadrų, įskaitant vaiduoklius filme „Indiana Džounsas. Dingusios skrynios beieškant“ ir dvi pirmąsias pilno metro „Robotas policininkas“ (angl. RoboCop) juostas, buvo naudojamas Phil Tippett Stop kadro technikos būdas – go motion.
1980 metais Marc Paul Chinoy režisavo pirmąjį pilnametražį plastilininės animacijos filmą „I go Pogo“, paremtą žymiaisiais „Pogo“ komiksais. Filmas buvo kelis kartus transliuotas JAV kabelinės televizijos kanalų eteryje, tačiau nebuvo komerciškai išleistas. Personažai buvo kuriami visų pirma iš plastilino, kai kuriems pridedant šarvus, o pasikartojantiems judesiams naudojant iš anksto iš kietos medžiagos paruoštas galūnes.
Stop kadro technika taip pat buvo naudojama filmuojant kai kurias filmo „Terminatorius“ scenas, taip pat vaizduojant mažus erdvėlaivius S. Spielberg 1987 metų juostoje „Baterijos nepridedamos“ (angl. Batteries Not Included), prie kurios prisidėjo animatorius David W. Allen. Jo stop kadro technikos darbus taip pat galima išvysti filme „The Crater Lake Monster“ (1977 m.), „Q – The Winged Serpent“ (1982 m.), „The Gate“ (1986 m.) ir „Freaked“ (1993 m.). Aštuntajame dešimtmetyje Dawid W. Allen kurta „Volkswagen“ reklama su King Kongu iki šiol yra laikoma legendine tarp modelinės animacijos entuziastų.
1985 m. pasirodė Will Vinton ir jo komandos ambicingas pilno metro filmas „The Adventures Of Mark Twain“, paremtas žymaus amerikiečių autoriaus gyvenimu ir darbais. Būdamas pernelyg sofistikuotas tuometinei jaunajai auditorijai, filmas sulaukė gerų atsiliepimų iš kritikų bei apskritai suaugusių. Vinton komanda taip pat sukūrė gnomus ir gnomų karalių „Disney“ filmui „Return to Oz“, kuris buvo nominuotas Oskarui geriausių vaizdo efektų kategorijoje. Devintajame ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje Will Vinton tapo plačiai žinomas dėl savo komercinių darbų bei stop kadro animacijos projektų, tarp kurių – dainuojančios razinos „The California Raisins“.
Dėmesio verti ir čekų Jano Švankmajerio filmai, kuriuose stop kadro animacijos technika buvo apjungiama su tikrais aktoriais: „Alisa“ (1988 m.), Lewis Carroll'o „Alisa stebuklų šalyje“ adaptacija bei „Faustas“ (1994 m.), vokiečių „Fausto“ legendos interpretacija. Čekų stop kadro technikos mokykla taip pat pasižymėjo didelio populiarumo užsienyje sulaukusiu animaciniu serialu „Pat & Mat“ (1979–2004 m.).
Prasidėjus animacijos atgimimui, kurį žymėjo tokie filmai kaip „Kas pakišo triušį Rodžerį“ (angl. Who Framed Roger Rabbit, 1988 m.) bei „Mažoji undinėlė“ (angl. The Little Mermaid, 1989 m.), stop kadro technikos animacijos filmų skaičius augo, nepaisant tobulėjančios kompiuterinės animacijos. Vienas iš plačiai išleistų stop kadro filmų buvo 1993 m. Henry Selick režisuotas ir Tim Burton'o prodiusuotas „Košmaras prieš Kalėdas“ (angl. The Nightmare Before Christmas). Henry Salick tęsė šią techniką režisuodamas tokius filmus, kaip „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ (angl. James and the Giant Peach, 1996 m.) bei „Koralaina ir slaptas pasaulis“ (angl. Coraline, 2009 m.), o Tim Burton – „Mirusi nuotaka“ (angl. Corpse Bride, 2005 m.).
Praėjusio amžiaus pabaigoje Will Vinton kartu su aktoriumi Eddie Murphy paleido pirmąjį geriausiu laiku transliuojamą stop kadro animacijos technikos televizinį serialą „The PJs“, kuris pelnė Emmy apdovanojimą ir išbuvo Fox bei UPN eteryje 3 sezonus. Dar viena asmenybė, išgarsėjusi dėka plastilininės animacijos – Nick Park, sukūręs personažus Volisą ir Gromitą. Pelnęs eilę apdovanojimų už trumpametražius filmus, 2005 m. Nick Park gavo Oskarą už geriausią animacinį filmą „Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeiksmas“ (angl. Wallace & Gromit: The Curse of the Were-Rabbit). Pirmasis Nicko Parko pilnametražis filmas „Viščiukų maištas“ (angl. Chicken Run, 2000 m.) vien už parduotus bilietus šiaurės Amerikoje surinko virš 100 mln. JAV dolerių bei pelnė kritikų pripažinimą. Tarp kitų žymesnių stop kadro animacijos filmų, išleistų po 1990 m., galime rasti 2009 m. „Šaunųjį poną Lapiną“ (angl. Fantastic Mr. Fox) bei „$9.99“ ir 1993 metų „The Secret Adventures of Tom Thumb“.
Stop kadro technikos atmainos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stereoskopinė (3D) stop kadro animacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Per visą kino istoriją tik keli stop kadro animacijos filmai nufilmuoti pasitelkiant stereoskopines 3D technologijas. Pirmasis trimatis trumpametražis filmas buvo 1939 m. režisieriaus John Norling „In Tune With Tomorrow“ (dar žinomas kaip „Motor Rhythm“). Po jo sekė Paul Sprunck „The Adventures of Sam Space“ (1955 m.) bei iki šiol paskutinis trumpametražis filmas – „The Incredible Invasion of the 20,000 Giant Robots from Outer Space“ (2000 m.), kurį režisavo Elmer Kaan[2] bei Alexander Lentjes.[3][4] Pirmoji pilnametražinė stop kadro 3D juosta buvo Neil Gaiman romanu paremta, Henry Selick režisuota „Koralaina ir slaptas pasaulis“ (angl. Coraline, 2009 m.). Kitas technologijos pavyzdys – 2011 metų pabaigoje išleista nešiojamosios konsolės Nintendo 3DS vaizdo kameros programinė įranga, leidžianti kurti stop kadro technikos filmus 3D formatu.
Go motion technika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kita, sudėtingesnė stop kadro atmaina yra go motion. Vienas iš šios technikos pradininkų Phill Tippet pirmasis panaudojo go motion filme „Žvaigždžių karai: epizodas V - imperija kontratakuoja“ (angl. The Empire Strikes Back) bei filmuose „Dragonslayer“ (1981 m.) ir „Robotas policininkas“ (angl. RoboCop). Go motion tikslas buvo sukurti realistiškumo efektą, išgaunant judančių objektų vaizdo susiliejimą ({en|blur}}), kurio nėra filmuojant tradicine stop kadro technika kuomet kiekvienas kadras yra ryškus. Go motion procese tradicinį modelių judinimą ranka tarp atskirų kadrų papildo kompiuteris, kuris yra užprogramuotas šiek tiek judinti modelius kiekvieno kadro išlaikymo metu. Phil Tippett plačiai naudojo šį procesą ir savo 1984 metų 10 minučių trukmės filme „Prehistoric Beast“, kuriame žolėdis dinozauras Monoclonius yra persekiojamas mėsėdžio Tiranozauro. Po metų, „Prehistoric Beast“ buvo išvystytas iki pilno metro dokumentikos apie įvairias dinozaurų rūšis „Dinosaur!“. Šie Phil Tippett go motion bandymai pasitarnavo kaip modelis pirmajam jo fotorealistiniam kompiuterių panaudojimui vaizduojant dinozaurus filme „Juros periodo parkas“ (angl. Jurassic Park) 1993 metais. Paprasta, rankiniu valdymu pagrįsta vaizdo suliejimo (angl. blurring) technologija atsirado nebyliojo kino eros metu, ją inicijavo lėlinės animacijos pradininkas Vladislovas Starevičius ir panaudojo filme „Pasaka apie lapiną“ (The Tale of the Fox, 1931 m.).
Cut out technika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šioje technikoje naudojami karpiniai iš popieriaus, fotografijų ar kitų medžiagų. „El Apóstol“ yra pirmas pasaulyje žinomas pilnametražis animacinis filmas, taip pat pirmas pagamintas naudojant šią techniką, jo autorius argentinietis Quirino Cristiani.
Šiandien cut out technika kuriama kompiuterio pagalba naudojant skenuotus paveiksliukus ar vektorinę grafiką. Žinomiausias šių dienų šios technikos pavyzdys yra „Pietų Parkas“, kurio pirmasis epizodas buvo pagamintas naudojant tradicinę cut out techniką, o vėliau buvo tęsiamas su kompiuterio pagalba. Kiti žinomi pavyzdžiai yra „Angela Anaconda“, o naujausias – „Charlie and Lola“. Vienas žinomiausių animatorių, vis dar naudojantis tradicinę cut out techniką yra Jurijus Noršteinas.
Pikseliacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stop kadro animacijos technika, kurioje kadras po kadro fotografuojamus objektus pakeičia gyvi žmonės. Technika dažnai naudojama, kad gyvi aktoriai labiau susilietų su negyvais daiktais, kurie „vaidina“ filme stop kadro technikos pagalba, kaip filme „The Secret Adventures of Tom Thumb“ sukurtame „Bolex Brothers“. Ankstesni šios technikos pavyzdžiai „El hotel eléctrico“ ir Émile Cohl 1911 metų filmas „Jobard ne peut pas voir les femmes travailler“ (angl. Jobard Cannot See the Women Working). Lietuvoje ši technika buvo naudojama 2007 metais išleistam trumpametražiui filmui „Nerutina“ sukurti. Tai pirmasis lietuviškas foto filmas.
Palyginimas su kompiuterine animacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stop kadro technika nereikalauja didelių investicijų, bet atrodo unikaliai, todėl vis dar yra naudojama vaikų programoms, taip pat reklamoms ar animaciniams tv serialams, kaip „Robot Chicken“. Argumentai, kad tekstūros pasiekiamos su kompiuterine animacija, daro ją tik vertingesnę, nedaugeliui šios technikos kūrėjų, kaip Timas Burtonas, kurio lėlių animacijos filmas „Mirusi Nuotaka“ (angl. Corpse Bride) buvo išleistas 2005 metais.
Stop kadro technika televizijoje ir filmuose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Amerikoje tris dešimtmečius dominuojanti TV programa vaikams buvo kūrėjo Art Clokey serialas „Gumby“. Vėliau šis išsirutuliojo į pilno metražo filmą „Gumby I“ (1995 m.), kuriame buvo naudojama tiek laisvos formos, tiek plastilininė animacija. Arthur Clokey pradėjo savo nuotykius plastilino pasaulyje nuo „laisvos formos“ (angl. freeform) plastilininės animacijos trumpametražio filmuko „Gumbasia“, sukurto 1953 metais, kuris neilgai trukus kūrėją ir nukreipė į „Gumby“ televizijos serialo vaikams kūrimą.
„Rankin/Bass“ yra labai garsi stop kadro animacijos kūrėjų kompanija. Nuo 6-ojo dešimtmečio jie kuria labai daug stop kadro specialiųjų kalėdinių laidų, tokių kaip „Rudolph the Red-Nosed Reindeer“, „The Year Without a Santa Claus“, „Santa Claus is Coming to Town“ ir daugelį kitų.
1959-ųjų lapkritį Rytų Vokietijos televizijoje pasirodė pirmasis vaikams skirto serialo „Sandmännchen“ epizodas. Šio serialo pagrindinė funkcija buvo Šaltojo karo propaganda. Vokietijoje vis dar kuriami nauji šio serialo epizodai, todėl būtent jis yra ilgiausiai rodomas animacinis serialas pasaulyje. Žinoma, šiais laikais serialo tematika yra visiškai pramoginė.
6-ajame dešimtmetyje prancūzų animatorius Serge Danot sukūrė gerai žinomą vaikų televizijos programą „The Magic Roundabout“, kurią daug metų rodė BBC. Kita animuota vaikų televizijos programa, sukurta prancūzų ir lenkų kūrėjų Olga Pouchine ir Tadeusz Wilkosz, buvo „Colagor“, Jungtinėje Karalystėje – „Barnaby the Bear“, Kanadoje – „Jeremy“.
Britų televizijos serialas „Clangers“ (1969 m.) išpopuliarėjo televizijoje. Britų kūrėjai Brian Cosgrove ir Mark Hall iš kompanijos „Cosgrove Hall Films“ 1983 metais sukūrė pilnametražį filmą „Vėjas gluosniuose“ (angl. The Wind in the Willows), paremtą Kenneth Grahame klasikine vaikų knyga tuo pačiu pavadinimu. Jie taip pat sukūrė dokumentiką apie savo gamybos technikas, pavadintą „Making Frog and Toad“.
Kitas pavyzdys – „Pingu“, šveicarų kūrybos televizijos programa apie pingviną, kuris gyvena iglu kartu su savo šeima. 9-jame dešimtmetyje Trey Parker ir Matt Stone sukūrė du originalius trumpametražius ir vieną įžanginį filmukus serialui „Pietų Parkas“ (angl. South Park) vien tik iš kartono.
Animuotame seriale „Robot Chicken“ toliau pirmiausia naudojama stop kadro animacija, naudojant specialiai pagamintas žaislines figūrėles ir kitus žaislus kaip pagrindinius veikėjus. Kitos labai naudojamos stop kadro animacijoje žaislinės figūrėlės vadinamos Stikfas ir yra labai populiarios dėl to, jog nėra ypatingai brangios. Dar dvi populiarios šios technikos animacijos programos yra „Mary Shelley’s Frankenhole“ ir „Moral Orel“, abi sukurtos amerikiečių animatoriaus Dino Stamatopoulos.
Stop kadro animacija kitose medijose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stop kadro filmukų nemažai galima aptikti internete. Filmukai dažnai yra paprasti, yra panašūs į „laisvos formos“ (angl. Freeform) animaciją, bet efektingi. Kai kurios iš plastilininių figūrėlių turi neryškų veidą, yra labai paprastos, bet groteskiškos ar komiškos, jų proporcijos dažnai viršija įprastas. Šių filmukų komediškumas leidžia žiūrovui mėgautis animacija nepastebint plastilininių lėlių paprastumo. Daug jaunimo dėka lengvo šiuolaikinių stop kadro programų prieinamumo ir galimybės talpinti filmukus internete pradeda savo eksperimentus filmų gaminime būtent nuo šios animacijos technikos.[5]
Dainų kūrėjo ir dainininko Oren Lavie muzikos klipas dainai „Her Morning Grace“ buvo paviešintas YouTube tinklalapyje 2009 m. sausio 19 d. Klipe, režisuotame paties kūrėjo ir Meray Nathan, naudojama stop kadro technika. Šis filmukas sulaukė labai daug dėmesio internete, buvo peržiūrėtas daugiau nei 15 milijonų kartų ir 2010-aisiais buvo nominuotas Grammy apdovanojimui geriausio trumpametražio muzikos klipo kategorijoje.
Stop kadro technika dažnai naudojama sukurti personažus kompiuteriniams žaidimams. 1998 m. buvo išleistas kompanijos „Virgin Interactive Entertainment Mythos“ sukurtas žaidimas pavadinimu Magic and Mayhem. Jame vyraujančios būtybės buvo sukurtos stop kadro specialisto Alan Friswell, kuris sukūrė miniatiūrines figūras naudodamas plastilinu ir latekso guma apvilktus laidus ir įvairias jungtis. Modeliai buvo animuojami po vieną kadrą, tuomet skaitmeninės fotografijos pagalba įtraukiami į kompiuterinę animaciją. Kiti stop kadro technikos panaudojimo kompiuteriniuose žaidimuose pavyzdžiai yra SuperNintendo žaidimas angl. ClayFighter ir AK žaidimas The Neverhood.
Stop kadro animacija Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vladislovas Starevičius pirmasis pasaulyje panaudojo lėle]s filmuose. Jis buvo lenkų kilmės, tačiau ilgą laiką gyveno Lietuvoje, taip pat gyveno ir kūrė Prancūzijoje bei Rusijoje. Todėl visos šios šalys dalinasi jo talentu. Voltas Disnėjus jį kvietė dirbti pas save, tačiau Vladislovas Starevičius buvo autorinės animacijos šalininkas – viską nuo scenarijaus iki lėlių kūrė pats ir pasiūlymo atsisakė. Jo pirmuosiuose stop kadro filmuose pagrindiniai veikėjai buvo vabalai. Pirmasis filmas pasaulyje naudojantis lėles buvo „Lucanus Cervus“, sukurtas 1910 m. Kaune, pasakojantis apie elniaragių kovą dėl patelės. Kūrėjas šiuos vabalus rinko bei jais domėjosi, o filmams pasigamindavo jų modelius ir animuodavo taip tikroviškai, jog pasaulyje sklido gandai, kad jis iš tiesų vabalus dresuoja. 2008 m. buvo išleistas dokumentinis filmas apie autoriaus kūrybą „Vabzdžių dresuotojas“.[6][7]
Režisierės Jūratės Samulionytės filmas „Nerutina“, sukurtas 2008 metais, taip pat yra stop kadro technikos pavyzdys. Tai pikseliacijos būdu sukurtas filmas, kai aktoriai pakeičia įprastai stop kadro animacijos žanre judinamų daiktų vietą ir yra fotografuojami veiksme, taip gali įgyti neįprastų galių, ir, pavyzdžiui, skraidyti, jei daug kartų yra nufotografuojami pašokę į orą. Tai pirmasis lietuviškas foto filmas. Gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią trumpametražį filmą.[8]
2012 metų rugsėjo mėnesį App Store mobiliųjų programėlių parduotuvėje pasirodė lietuvių žaidimų kūrėjų „OSM Games“ žaidimas Captain Badass. Kol kas vienintelis stop kadro technika sukurtas žaidimas mobiliesiems telefonams.[9]
Prekybos tinklas „Maxima“ kartais naudoja sustabdyto kadro techniką savo reklamose.
Taip pat laikas nuo laiko vyksta įvairios animacinės dirbtuvės, kuriose galima išmokti šios technikos ar patobulinti jos įgūdžius.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ stop, combinations section (Comb.), stop-motion a device for automatically stopping a machine or engine when something has gone wrong (The New Shorter Oxford English Dictionary, Clarendon Press, Oxford, Vol. 2 N-Z, 1993 m. leidimas, 3,074 p.)
- ↑ „Elmer Kaan“. Elmer Kaan. Suarchyvuotas originalas 2021-01-22. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
- ↑ „Alexander Lentjes“. Moonridge5.com. Suarchyvuotas originalas 2018-11-30. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
- ↑ 3-D Revolution Productions. „Animation“. The3drevolution.com. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link) - ↑ „About ClayNation stop motion animation“. ClayNation.co.uk. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
- ↑ „Vladislavas Starevičius - kino alchemikas“. culture.lt. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
- ↑ „Animacija Lietuvoje“ (PDF). reanimacija.lt. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
- ↑ „Nerutina“. noroutine.lt. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.[neveikianti nuoroda]
- ↑ „„App Store“ parduotuvėje – naujas lietuvių žaidimas“. balsas.lt. Nuoroda tikrinta 2012-10-31.
